"Sėdi", 2014 m, video
"Sėdi" - tai video begarsis portretas. Su jaunuoliais buvo sutarta, kad sedės prieš kamerą vieną minutę, žvelgs į objektyvą ir bandys susikaupti bei nukreipti mintis į save. Keliuose portretuose jaučiasi už kameros esantys trikdžiai, kurie prajuokina ar sugėdina jaunuolius. Pastanguose susikaupti ir atrasti tinkamiausią "veidą" ir pozą labiausiai išryškėja žmogaus daugiasluoksniškumas, gaivališkumas, nepagavumas, begalės jausmų: sutrikimas, drąsos paieškos, savęs įveika, pasitikėjimo trumpos pergalės, gėda, sumišimas, etc.
Tuo pačiu metu tai yra ne tik jauno žmogaus jausmų tyrinėjimas, bet ir pačio fotografinio portreto ir kūrinio vertės tyrimas. Pagal R. Barthes prieš objektyvą tuo pačiu metu esame tie, kurie manome esą, tie, kokius norime kad mus priimtų kiti, taip pat tie, kokie atrodome fotografui ir tie kokius mus suvoks ekspozicijos metu. Pasirenkus klasikinę portreto kadruotę, ryškumo zoną, eliminavus garsą vienoje minutėje tarsi išeksponuojama daugybė to paties jaunuolio portretų - neužfiksuotų fotografijų. Kuri iš jų yra "teisingiauisa" ? Kuri padėtų įvardinti šį jaunuolį? Koks jis? Kur jis? Kas jis? Šie klausimai nesvarbūs jei mus užburia pati medija, sudomina joje užfiksuotas žmogus. Šie klausimai mums nesvarbūs jei nei medija, nei žmogus nepatraukia mūsų dėmesio, tačiau kontekstas (garsas/tekstas/užuomina) galėtų sulaikyti žiūrovą. Nors video portreto pavadinime yra nedidelė užuomina į kontekstą, bet ji nėra aiški. Mes matom sėdinčius jaunuolius prieš objektyvą ir žodžio "sėdi" kita prasmė kaip "kali" nėra lengvai pagavi. Bet pakeiskime pavadinimą į "žudiko žvilgsnis", arba užsiminkim, kad vienas iš jaunuolių yra žagintojas, kitas - žmogžudys, trečias - kišenvagis, ketvirtas -? neįvardintas menininkas. Kas keičiasi mumyse?
"Sėdi" - tai video begarsis portretas. Su jaunuoliais buvo sutarta, kad sedės prieš kamerą vieną minutę, žvelgs į objektyvą ir bandys susikaupti bei nukreipti mintis į save. Keliuose portretuose jaučiasi už kameros esantys trikdžiai, kurie prajuokina ar sugėdina jaunuolius. Pastanguose susikaupti ir atrasti tinkamiausią "veidą" ir pozą labiausiai išryškėja žmogaus daugiasluoksniškumas, gaivališkumas, nepagavumas, begalės jausmų: sutrikimas, drąsos paieškos, savęs įveika, pasitikėjimo trumpos pergalės, gėda, sumišimas, etc.
Tuo pačiu metu tai yra ne tik jauno žmogaus jausmų tyrinėjimas, bet ir pačio fotografinio portreto ir kūrinio vertės tyrimas. Pagal R. Barthes prieš objektyvą tuo pačiu metu esame tie, kurie manome esą, tie, kokius norime kad mus priimtų kiti, taip pat tie, kokie atrodome fotografui ir tie kokius mus suvoks ekspozicijos metu. Pasirenkus klasikinę portreto kadruotę, ryškumo zoną, eliminavus garsą vienoje minutėje tarsi išeksponuojama daugybė to paties jaunuolio portretų - neužfiksuotų fotografijų. Kuri iš jų yra "teisingiauisa" ? Kuri padėtų įvardinti šį jaunuolį? Koks jis? Kur jis? Kas jis? Šie klausimai nesvarbūs jei mus užburia pati medija, sudomina joje užfiksuotas žmogus. Šie klausimai mums nesvarbūs jei nei medija, nei žmogus nepatraukia mūsų dėmesio, tačiau kontekstas (garsas/tekstas/užuomina) galėtų sulaikyti žiūrovą. Nors video portreto pavadinime yra nedidelė užuomina į kontekstą, bet ji nėra aiški. Mes matom sėdinčius jaunuolius prieš objektyvą ir žodžio "sėdi" kita prasmė kaip "kali" nėra lengvai pagavi. Bet pakeiskime pavadinimą į "žudiko žvilgsnis", arba užsiminkim, kad vienas iš jaunuolių yra žagintojas, kitas - žmogžudys, trečias - kišenvagis, ketvirtas -? neįvardintas menininkas. Kas keičiasi mumyse?
