Kuo vardu mano senelis?
I. METINĖS
Man 16. Vasaros pabaiga arba rudens pradžia. Sėdžiu su močiute ant suoliuko prie namo verandos. Ji pakėlusi kojas ant metalinio strypo, styrančio iš žemės. Niekada nežinojau jo paskirties, bet nuolat juo naudodavausi - spjaudydama į jį vyšnių kauliukus ar slėpdama saldainių popierėlius.
Prasiveria durys, verandos laiptais nulipa senelis.
- Mamyt, ar katinėlį pašėrei?
- Taip, Tėveliuk.
Žiūriu, kaip kiūtina senelis tolyn. Šiandien jų sutuoktuvių šventė. Ryte močiutė kepė trupininį pyragą ir mielines pončkas. Tos, kurios susuktos kaip špygos, visada būdavo skanesnės už apvalias.
Ir tada mintyse - BET! Mano tėčiui 46 metai, o senelių santuokai - 45!
(...)
Rašant šį prisiminimą, atmintis sugrąžina mane į Craigo Fosterio filmą „My Octopus Teacher“ ir jo fragmentą, kuriame aštuonkoją užpuola ryklys. Fosteris ją randa blyškią, kraujuojančią, netekusią dalies galūnės. Ji pasitraukia į savo urvą ir ilgai tūno jame. Dingsta jos smalsumas, drąsa, pasitikėjimas. Nutrūksta ir iki tol tarp jų buvęs ryšys. Čia atpažįstu save. Sužinojusi savo šeimos paslaptį, jaučiausi taip, lyg būčiau netekusi dalies savęs - savo istorijos ir to, kas esu. Savo tylą ir baimę pažvelgti giliau į šią paslaptį šiandien suprantu kaip sužeistumą. Tarsi būčiau pasitraukusi į savo vidinį urvą, kol neužsiauginsiu prarastos dalies.
Prasiveria durys, verandos laiptais nulipa senelis.
- Mamyt, ar katinėlį pašėrei?
- Taip, Tėveliuk.
Žiūriu, kaip kiūtina senelis tolyn. Šiandien jų sutuoktuvių šventė. Ryte močiutė kepė trupininį pyragą ir mielines pončkas. Tos, kurios susuktos kaip špygos, visada būdavo skanesnės už apvalias.
Ir tada mintyse - BET! Mano tėčiui 46 metai, o senelių santuokai - 45!
(...)
Rašant šį prisiminimą, atmintis sugrąžina mane į Craigo Fosterio filmą „My Octopus Teacher“ ir jo fragmentą, kuriame aštuonkoją užpuola ryklys. Fosteris ją randa blyškią, kraujuojančią, netekusią dalies galūnės. Ji pasitraukia į savo urvą ir ilgai tūno jame. Dingsta jos smalsumas, drąsa, pasitikėjimas. Nutrūksta ir iki tol tarp jų buvęs ryšys. Čia atpažįstu save. Sužinojusi savo šeimos paslaptį, jaučiausi taip, lyg būčiau netekusi dalies savęs - savo istorijos ir to, kas esu. Savo tylą ir baimę pažvelgti giliau į šią paslaptį šiandien suprantu kaip sužeistumą. Tarsi būčiau pasitraukusi į savo vidinį urvą, kol neužsiauginsiu prarastos dalies.
II. TREČIOJI MIRTIS
Kai artėju prie šeimos paslapties apie senelį - susilaukiu piktų žvilgsnių, išgirstu nurodymų: „Kaip radom - taip palikim“, „Būtų norėję, būtų papasakoję“, prietaringos baimės: „Apie mirusius - gerai arba nieko“ ar gėdinimo - „Neteršk atminimo“ ir t. t.
Bet ar nieko nekalbėdami mes nežudome to, kas dar galėtų būti gyva?
Žydų kultūroje yra paprotys garsiai ištarti mirusiųjų vardus, kad jie išliktų gyvi. Tikima, kad žmogus galutinai miršta tada, kai jo vardas ištariamas paskutinį kartą - tai vadinama trečiąja mirtimi.
Ar tokios trečiosios mirties nepasirenkama ir gyvenimo įvykiams, kuriuos šeimos nusprendžia palikti amžinoje tyloje? Tarsi tylėjimu juos būtų galima visiškai ištrinti.
Kuo daugiau apie tai klausiu, tuo aiškiau matau, kad kai kurios paslaptys mirusiųjų nepalieka kartu su jais. Jas toliau saugo gyvieji. Paradoksalu: kuo daugiau šeimoje buvo to, ką reikėjo nutylėti, tuo stipresnis gali būti poreikis ją ginti ar net idealizuoti. Tačiau pripažinimas nebūtinai reiškia šeimos išdavystę. Priešingai - jis gali būti kelias į supratimą, gijimą ir galimybę nebekartoti. Problema greičiau ta, kad pripažinimas gali sugriauti iki tol saugotą šeimos pasakojimą. O tada žmogui tenka iš naujo peržiūrėti savo prisiminimus ir galbūt pamatyti tai, ko nenorėjo matyti.
Maniau, kad didžiausia kliūtis sužinoti tiesą bus tai, kad mirusieji nebegali kalbėti. Klydau. Kartais sunkiau už mirusiųjų tylą yra gyvųjų reikalavimas tylėti ir negebėjimas kalbėtis…
Šią ir kitas šeimos paslaptis jaučiu kaip sielos žaizdą. Kodėl reikia palikti atvirą žaizdą? Lūžusius kaulus gipsuojame. Kūno žaizdas susiuvame. Suplyšusias kelnes - ir tas sulopome...
„37 metus gyvenu mele, o sunku buvo jums? Kodėl man nepasakėte, kad esu įvaikintas? Kas mano tėvai? Iš kur aš?“ - apie įvaikinimą sužinojęs Tibo išrėkia savo mamai filme „En fanfare“.
Jam mama atsako:
- O kam? Auginau tave kaip savą... Kam to reikia?
- Tu rimtai? Kam to reikia - žinoti, iš kur esu? Žinoti, kas aš esu? Melas žudo! - filme įsiunta Tibo.
Melas jo ne tik neapsaugojo, bet ir atėmė brolį, su kuriuo jis galėjo augti kartu, žaisti, būti artimi. Jie susitiko tik tada, kai Tibo, sirgdamas kraujo vėžiu, ieškojo kaulų čiulpų donoro...
Nuo ko saugojo mano tėtį? Nuo ko saugojo mane močiutė? Nuo gėdos? Pykčio? Keršto? Liūdesio? Saugojo mus ar save? Jutau, kad ji ieško akimirkos. Kad vis nori kažką papasakoti. Lyg tuoj, tuoj... Ir nutyla. Apie močiutės ketinimą atsiverti turi prisiminimą ir mano tėtis. Kas nutiko tokio baisaus, ko ji negalėjo papasakoti net savo suaugusiam sūnui?
Bet ar nieko nekalbėdami mes nežudome to, kas dar galėtų būti gyva?
Žydų kultūroje yra paprotys garsiai ištarti mirusiųjų vardus, kad jie išliktų gyvi. Tikima, kad žmogus galutinai miršta tada, kai jo vardas ištariamas paskutinį kartą - tai vadinama trečiąja mirtimi.
Ar tokios trečiosios mirties nepasirenkama ir gyvenimo įvykiams, kuriuos šeimos nusprendžia palikti amžinoje tyloje? Tarsi tylėjimu juos būtų galima visiškai ištrinti.
Kuo daugiau apie tai klausiu, tuo aiškiau matau, kad kai kurios paslaptys mirusiųjų nepalieka kartu su jais. Jas toliau saugo gyvieji. Paradoksalu: kuo daugiau šeimoje buvo to, ką reikėjo nutylėti, tuo stipresnis gali būti poreikis ją ginti ar net idealizuoti. Tačiau pripažinimas nebūtinai reiškia šeimos išdavystę. Priešingai - jis gali būti kelias į supratimą, gijimą ir galimybę nebekartoti. Problema greičiau ta, kad pripažinimas gali sugriauti iki tol saugotą šeimos pasakojimą. O tada žmogui tenka iš naujo peržiūrėti savo prisiminimus ir galbūt pamatyti tai, ko nenorėjo matyti.
Maniau, kad didžiausia kliūtis sužinoti tiesą bus tai, kad mirusieji nebegali kalbėti. Klydau. Kartais sunkiau už mirusiųjų tylą yra gyvųjų reikalavimas tylėti ir negebėjimas kalbėtis…
Šią ir kitas šeimos paslaptis jaučiu kaip sielos žaizdą. Kodėl reikia palikti atvirą žaizdą? Lūžusius kaulus gipsuojame. Kūno žaizdas susiuvame. Suplyšusias kelnes - ir tas sulopome...
„37 metus gyvenu mele, o sunku buvo jums? Kodėl man nepasakėte, kad esu įvaikintas? Kas mano tėvai? Iš kur aš?“ - apie įvaikinimą sužinojęs Tibo išrėkia savo mamai filme „En fanfare“.
Jam mama atsako:
- O kam? Auginau tave kaip savą... Kam to reikia?
- Tu rimtai? Kam to reikia - žinoti, iš kur esu? Žinoti, kas aš esu? Melas žudo! - filme įsiunta Tibo.
Melas jo ne tik neapsaugojo, bet ir atėmė brolį, su kuriuo jis galėjo augti kartu, žaisti, būti artimi. Jie susitiko tik tada, kai Tibo, sirgdamas kraujo vėžiu, ieškojo kaulų čiulpų donoro...
Nuo ko saugojo mano tėtį? Nuo ko saugojo mane močiutė? Nuo gėdos? Pykčio? Keršto? Liūdesio? Saugojo mus ar save? Jutau, kad ji ieško akimirkos. Kad vis nori kažką papasakoti. Lyg tuoj, tuoj... Ir nutyla. Apie močiutės ketinimą atsiverti turi prisiminimą ir mano tėtis. Kas nutiko tokio baisaus, ko ji negalėjo papasakoti net savo suaugusiam sūnui?
III. NE MŪSŲ
Man 26. Esu trečias mėnuo santuokoje ir, ką tik suskaičiavusi, kad gimęs mano kūdikis turi visus pirštus, atrodo normalus ir jam netinka nė vienas išrinktas vardas. Nei Sikstas, nei Grantas. Titas taip pat netinka. Titas turėtų gimti liesas ir melsvas. O šis kūdikis - drūtas ir rausvas. Pažadu sau niekada savęs nebeskriausti - jokių daugiau nėštumų ir gimdymų. Tai žiauriausia, ką esu patyrusi. Nuo šios dienos mano santykiai su Dievu tampa itin komplikuoti. Tuo, kad Dievas myli moterį, manęs niekas ilgai nebeįtikins. Tiesa, esu dėkinga, kad šis gamtos stebuklas - gimdymas - manęs neužmušė. Dar galėsiu matyti, kaip auga sūnus.
Ligoninėje mus laiko ilgai. Mano bevardžiui sūnui lūžo raktikaulis, aš - sulopyta pravoslaviško kryžiaus siūle. Man gulimas režimas. Bevardžio sūnaus tėvas švenčia. Karštos gegužės pabaigos dienos. Žaizdos negyja. Kūnas šunta ant ceratinės lovos. Viskas taip kūniška ir mėsiška. Teka kraujas, brinksta krūtys, laša pienas, skauda, veržia kažkas viduriuose. Fiziologinė vulgarija. Esam apžiūrimos ir dezinfekuojamos, nuolat tikrina kūdikių kokybę - kaip reaguoja į dirgiklius, kaip šalina, kokia spalva, kiekiai, kiek sveria.
Kasryt tas pats klausimas:
- Ar sūnus turi jau vardą? Dar ne? Užrašysiu Lokys, jeigu ryt neišrinksite.
Jau savaitė. Vardo nėra. Tačiau jau šviesiau. Galiu pasivaikščioti po palatą. Nueiti iki vonios kambario. Veidrodyje apžiūriu siūles. Suraukta lyg pamušalas.
Aplanko anyta. Pakilnoja kūdikį. Pasukioja. Ištaria:
- Ne mūsų.
Ir man kažkas viduj lūžta. Girdžiu kaip perplėšia mane rauda lyg seną skudurą. Iki tol buvau gyvenime verkusi ir žliumbusi ne kartą. Bet raudu pirmą kartą. Širdgėlos potvynis.
Anyta lyg dar bando sakyti, kad visoms taip būna po gimdymo. Vienos iš karto išsiverkia, kitos po savaitės. Pati verkusi po trijų dienų. Dar sėdi sutrikusi, dairosi, gūščioja. Netrukus išsėlina.
Raudojau geliančiomis, sunkiomis it dumblas ašaromis. Veronikos ašaromis. Liejosi kažkas galingo ir didesnio už mano pačios liūdesį, pyktį ar patirtį. Verkiau už visas paskenduoles ir už tas, kurios išnešiojo savo „gėdą“ ir pagimdė, už visas išvarytas, nepripažintas, pasmerktas, paliktas moteris. Už visų „ne mūsų“.
Aštuntą parą gaunu SMS: „Kuri palata? Tuoj būsiu.“
Pažvelgusi į vis dar bevardį mano sūnų, Vesta ištaria:
- Jonas!
Senoviškas, paprastas, kaimiškas vardas. Visai ne toks, kokio ieškojau. Bet atpažįstu. Jo vardas - Jonas.
Tada dar nežinojau, kad ką tik daviau savo sūnui vardą žmogaus, kurio po dvidešimties metų ieškosiu.
Ligoninėje mus laiko ilgai. Mano bevardžiui sūnui lūžo raktikaulis, aš - sulopyta pravoslaviško kryžiaus siūle. Man gulimas režimas. Bevardžio sūnaus tėvas švenčia. Karštos gegužės pabaigos dienos. Žaizdos negyja. Kūnas šunta ant ceratinės lovos. Viskas taip kūniška ir mėsiška. Teka kraujas, brinksta krūtys, laša pienas, skauda, veržia kažkas viduriuose. Fiziologinė vulgarija. Esam apžiūrimos ir dezinfekuojamos, nuolat tikrina kūdikių kokybę - kaip reaguoja į dirgiklius, kaip šalina, kokia spalva, kiekiai, kiek sveria.
Kasryt tas pats klausimas:
- Ar sūnus turi jau vardą? Dar ne? Užrašysiu Lokys, jeigu ryt neišrinksite.
Jau savaitė. Vardo nėra. Tačiau jau šviesiau. Galiu pasivaikščioti po palatą. Nueiti iki vonios kambario. Veidrodyje apžiūriu siūles. Suraukta lyg pamušalas.
Aplanko anyta. Pakilnoja kūdikį. Pasukioja. Ištaria:
- Ne mūsų.
Ir man kažkas viduj lūžta. Girdžiu kaip perplėšia mane rauda lyg seną skudurą. Iki tol buvau gyvenime verkusi ir žliumbusi ne kartą. Bet raudu pirmą kartą. Širdgėlos potvynis.
Anyta lyg dar bando sakyti, kad visoms taip būna po gimdymo. Vienos iš karto išsiverkia, kitos po savaitės. Pati verkusi po trijų dienų. Dar sėdi sutrikusi, dairosi, gūščioja. Netrukus išsėlina.
Raudojau geliančiomis, sunkiomis it dumblas ašaromis. Veronikos ašaromis. Liejosi kažkas galingo ir didesnio už mano pačios liūdesį, pyktį ar patirtį. Verkiau už visas paskenduoles ir už tas, kurios išnešiojo savo „gėdą“ ir pagimdė, už visas išvarytas, nepripažintas, pasmerktas, paliktas moteris. Už visų „ne mūsų“.
Aštuntą parą gaunu SMS: „Kuri palata? Tuoj būsiu.“
Pažvelgusi į vis dar bevardį mano sūnų, Vesta ištaria:
- Jonas!
Senoviškas, paprastas, kaimiškas vardas. Visai ne toks, kokio ieškojau. Bet atpažįstu. Jo vardas - Jonas.
Tada dar nežinojau, kad ką tik daviau savo sūnui vardą žmogaus, kurio po dvidešimties metų ieškosiu.
IV. PRADŽIA
„Aš įtikinu Miū, kad kiekvienai istorijai ateina metas būti papasakotai. Kitaip žmogus lieki visiems laikams tos paslapties supančiota širdimi.“
Haruki Murakami
1997 m. karštą rugpjūčio popietę mano močiutė iškeliavo Anapilin, supančiota širdimi.
Exitus letalis: infarctus myocardii…
Paslaptys supančioja ne tik širdis, bet ir mažiausiai tris kartas. Bet apie tai - vėliau.
Prie šeimos paslapties nuolat sugrįždavau, bet tik paklausinėdama ir pasvarstydama: o kaip rasti žmogų, kai nežinai net jo vardo? Nuo ko pradėti?
Bet šiai istorijai atėjo laikas būti atrastai ir papasakotai. Ji pati mane pasirinko. Prieš kelis metus, lyg perkūnas iš giedro dangaus, sapne išgirdau balsą - senelio, kurio nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi:
- Mano vardas Jonas Žemaitis Girinis.
Chronologijos nebepamenu, tačiau panašiu metu buvau atleista iš darbo. Kiekvienoje įmonėje atsiranda žmonių, kurie karjerą daro „ėjimais žirgu“ - šokinėdami per galvas. „Nėra žmogaus - nėra problemos“ - jų taktika. Nepatogų, nepataikaujantį, kvestionuojantį - jie tiesiog šalina. Tą kart asmeninės priežastys buvo pridegtos tariama restruktūrizacija. Atleidimo akimirką žiūrėjau jam į akis ir girdėjau savyje kylantį triukšmą: išdavikas, niekšas, bailys, melagis!
Manyje budo maištininkė. Teisybės ieškotoja.
Tai buvo visiškai nauji jausmai ir poreikiai, iki tol snaudę mano prigimtyje, reti ir blankūs it dieninės užuolaidos. Gerokai privargau, kol įtikinau šią savo dalį „šimtą kartų pamatuoti ir vieną kartą kirpti“. Juk pati jau keletą metų norėjau judėti toliau.
Atradimo nuostaboje klausiau savęs: kieno tas kraujas?
Ir staiga susijungė abi patirtys - sapne išgirstas vardas ir „užviręs kraujas“. Galbūt tai senelio…
Taip prasidėjo jo paieška: miškinis, Žemaitijoje ir tikriausiai Jonas.
Haruki Murakami
1997 m. karštą rugpjūčio popietę mano močiutė iškeliavo Anapilin, supančiota širdimi.
Exitus letalis: infarctus myocardii…
Paslaptys supančioja ne tik širdis, bet ir mažiausiai tris kartas. Bet apie tai - vėliau.
Prie šeimos paslapties nuolat sugrįždavau, bet tik paklausinėdama ir pasvarstydama: o kaip rasti žmogų, kai nežinai net jo vardo? Nuo ko pradėti?
Bet šiai istorijai atėjo laikas būti atrastai ir papasakotai. Ji pati mane pasirinko. Prieš kelis metus, lyg perkūnas iš giedro dangaus, sapne išgirdau balsą - senelio, kurio nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi:
- Mano vardas Jonas Žemaitis Girinis.
Chronologijos nebepamenu, tačiau panašiu metu buvau atleista iš darbo. Kiekvienoje įmonėje atsiranda žmonių, kurie karjerą daro „ėjimais žirgu“ - šokinėdami per galvas. „Nėra žmogaus - nėra problemos“ - jų taktika. Nepatogų, nepataikaujantį, kvestionuojantį - jie tiesiog šalina. Tą kart asmeninės priežastys buvo pridegtos tariama restruktūrizacija. Atleidimo akimirką žiūrėjau jam į akis ir girdėjau savyje kylantį triukšmą: išdavikas, niekšas, bailys, melagis!
Manyje budo maištininkė. Teisybės ieškotoja.
Tai buvo visiškai nauji jausmai ir poreikiai, iki tol snaudę mano prigimtyje, reti ir blankūs it dieninės užuolaidos. Gerokai privargau, kol įtikinau šią savo dalį „šimtą kartų pamatuoti ir vieną kartą kirpti“. Juk pati jau keletą metų norėjau judėti toliau.
Atradimo nuostaboje klausiau savęs: kieno tas kraujas?
Ir staiga susijungė abi patirtys - sapne išgirstas vardas ir „užviręs kraujas“. Galbūt tai senelio…
Taip prasidėjo jo paieška: miškinis, Žemaitijoje ir tikriausiai Jonas.
V. VYTAUTO ŽEMĖ
Giminių susitikimas. Vakarop pokalbis pasisuka link Lietuvos istorijos. Kalbam apie E. Malūko „Vytauto žemę“, apie Vytautą Didįjį, apie tai, koks buvo mūsų istorinis kelias ir kuo galime didžiuotis savo praeityje. Jaučiu tinkamą akimirką pradėti savo temą.
Klausiu susirinkusiųjų, ar kas nors yra girdėjęs apie mano šeimos istorijoje esančią paslaptį. Papasakoju, kaip pati supratau, kaip sapnavau senelio vardą ir kaip nuojauta mane veda „į miškus“...
Galbūt mano senelio istorija susijusi su partizanais.
Kažkas iš šeimos prisimena ištartus močiutei žodžius - "Taviškis grįžo". Klausiu iš kur galėjo grįžti? Kalbamės apie partizanus, stribus, apie tai, kas vieniems buvo pasipriešinimas, o kitiems - banditizmas. Pokalbis staiga įkaista. Įsiliepsnoja dabarties įvykiai - rusija, Ukraina...
„Vytauto žemė“ suskyla į dvi priešingas.
Pokalbis baigiasi pykčiu.
Man pasakoma, kad mano klausimai žeidžia, kad paieška žemina artimųjų atminimą ir negaliu kalbėti, apie ką šeimoje ilgai buvo tylima. Išgirstu klausimą:
– Ar turi savo tėvo leidimą?
Jaučiuosi tarsi sumušta. Krentu kažkur už savo krūtinkaulio, spengiančioje tuštumoje. Įsitempia kūnas lyg per mažas drabužis, skauda visas jo siūles. Paryčiais susitinkame lauke, nemiegoję. Bandau kalbėti, kad mano paieška nėra skirta ką nors pažeminti ar apkaltinti. Kad tyrinėju savo protėvių gyvenimus todėl, kad bandau suprasti savo pačios istoriją. Kad klausimai man nėra kaltinimas. Kad noriu žinoti, iš kur ateinu.
Tą dieną pasikalbu ir su savo tėvu.
– Ieškok, – palaimina jis.
Klausiu susirinkusiųjų, ar kas nors yra girdėjęs apie mano šeimos istorijoje esančią paslaptį. Papasakoju, kaip pati supratau, kaip sapnavau senelio vardą ir kaip nuojauta mane veda „į miškus“...
Galbūt mano senelio istorija susijusi su partizanais.
Kažkas iš šeimos prisimena ištartus močiutei žodžius - "Taviškis grįžo". Klausiu iš kur galėjo grįžti? Kalbamės apie partizanus, stribus, apie tai, kas vieniems buvo pasipriešinimas, o kitiems - banditizmas. Pokalbis staiga įkaista. Įsiliepsnoja dabarties įvykiai - rusija, Ukraina...
„Vytauto žemė“ suskyla į dvi priešingas.
Pokalbis baigiasi pykčiu.
Man pasakoma, kad mano klausimai žeidžia, kad paieška žemina artimųjų atminimą ir negaliu kalbėti, apie ką šeimoje ilgai buvo tylima. Išgirstu klausimą:
– Ar turi savo tėvo leidimą?
Jaučiuosi tarsi sumušta. Krentu kažkur už savo krūtinkaulio, spengiančioje tuštumoje. Įsitempia kūnas lyg per mažas drabužis, skauda visas jo siūles. Paryčiais susitinkame lauke, nemiegoję. Bandau kalbėti, kad mano paieška nėra skirta ką nors pažeminti ar apkaltinti. Kad tyrinėju savo protėvių gyvenimus todėl, kad bandau suprasti savo pačios istoriją. Kad klausimai man nėra kaltinimas. Kad noriu žinoti, iš kur ateinu.
Tą dieną pasikalbu ir su savo tėvu.
– Ieškok, – palaimina jis.
VI. ADELĖ
Antrasis paieškos ratas - tėvo pusbroliai ir pusseserės.
Vieni nieko nebuvo girdėję, kiti tik žinojo, kad kažkas buvo, pražuvo, nesurasi...
Kai jau nebežinojau, kam dar skambinti, ir visos durys atrodė užrakintos, prasivėrė langas:
- Taigi gyva dar tavo močiutės brolio žmona Adelė. Gal ji ką prisimena.
Skambinu Adelės dukrai. Pasakoju, kas esu, ko ieškau ir kodėl man tai svarbu. Prašau paklausti, ar žino mano ieškomo žmogaus vardą.
Girdžiu jų pokalbį:
- Mamyt, ar prisimeni mano tėvelio sesers vyriausią sūnų?
- Taip.
- Ar žinai, kas buvo jo tėvas?
- Bliūdžius.
- O vardą žinai?
- Vardo nežinau…
Trumpai. Aiškiai. Žemaitiškai! Išplėšiu lapą iš užrašų knygelės. Užrašau: Bliūdžius. Prirašau dar Jonas...juk sapne šį vardą girdėjau, o ir mano tėčio antras vardas - Jonas. Pasidedu prieš akis ir kelias dienas tiesiog spoksau. Štai raidės, į kurias dabar galiu įsikibti.
Vėliau žinute gaunu dar vieną prisiminimą:
„Mama prisiminė, kad visi kalbėjo, jog jis buvo labai panašus į savo tėvą.“
Už mėnesio aplankau Adelę. Kalbamės apie ilgesį, vienatvę, apie buvusio laiko trupinius ir apie mano senelį.
- Matydavau Bliūdžių. Aukštas, stiprus buvo. Pravažiuodavo su arkliais į malūną. Arkliai jam paklusdavo, gerai juos valdė. Per brastą pervarydavo - nė grūdai nesušlapdavo. Kai rusai atėmė jo arklius į kolūkį, jie jį, pievose pro šalį einantį, atpažindavo. Atlėkdavo žvengdami. Daugiau nieko nepamenu. Aš ten atitekėjau. Nenorėjau ten gyventi. Eidavo kaimo moterys - kažką pasakoti norėdavo, bendrauti, o aš tik ilgėjausi Plungės. Kai nutekėjau - tai kaip į kokį akmens amžių. Langai maži, tik žibalinė lempa, vanduo šuliny…Pagyvenom ten ilgus ketverius metus ir persikėlėm atgal į Plungę. Mažai bendravom su tavo močiute, nežinau, kas ten nutiko, o ir laikai jau labai tolimi…
Vieni nieko nebuvo girdėję, kiti tik žinojo, kad kažkas buvo, pražuvo, nesurasi...
Kai jau nebežinojau, kam dar skambinti, ir visos durys atrodė užrakintos, prasivėrė langas:
- Taigi gyva dar tavo močiutės brolio žmona Adelė. Gal ji ką prisimena.
Skambinu Adelės dukrai. Pasakoju, kas esu, ko ieškau ir kodėl man tai svarbu. Prašau paklausti, ar žino mano ieškomo žmogaus vardą.
Girdžiu jų pokalbį:
- Mamyt, ar prisimeni mano tėvelio sesers vyriausią sūnų?
- Taip.
- Ar žinai, kas buvo jo tėvas?
- Bliūdžius.
- O vardą žinai?
- Vardo nežinau…
Trumpai. Aiškiai. Žemaitiškai! Išplėšiu lapą iš užrašų knygelės. Užrašau: Bliūdžius. Prirašau dar Jonas...juk sapne šį vardą girdėjau, o ir mano tėčio antras vardas - Jonas. Pasidedu prieš akis ir kelias dienas tiesiog spoksau. Štai raidės, į kurias dabar galiu įsikibti.
Vėliau žinute gaunu dar vieną prisiminimą:
„Mama prisiminė, kad visi kalbėjo, jog jis buvo labai panašus į savo tėvą.“
Už mėnesio aplankau Adelę. Kalbamės apie ilgesį, vienatvę, apie buvusio laiko trupinius ir apie mano senelį.
- Matydavau Bliūdžių. Aukštas, stiprus buvo. Pravažiuodavo su arkliais į malūną. Arkliai jam paklusdavo, gerai juos valdė. Per brastą pervarydavo - nė grūdai nesušlapdavo. Kai rusai atėmė jo arklius į kolūkį, jie jį, pievose pro šalį einantį, atpažindavo. Atlėkdavo žvengdami. Daugiau nieko nepamenu. Aš ten atitekėjau. Nenorėjau ten gyventi. Eidavo kaimo moterys - kažką pasakoti norėdavo, bendrauti, o aš tik ilgėjausi Plungės. Kai nutekėjau - tai kaip į kokį akmens amžių. Langai maži, tik žibalinė lempa, vanduo šuliny…Pagyvenom ten ilgus ketverius metus ir persikėlėm atgal į Plungę. Mažai bendravom su tavo močiute, nežinau, kas ten nutiko, o ir laikai jau labai tolimi…
VII. TAVIŠKIS GRĮŽO
Pagal Adelės pasakojimą turiu senelio pavardę ir vietovę: apie 1972–1974 m. jį netoli Meiželių matydavo su arkliais važiuojantį į malūną. Dar turiu prisiminimą: „Taviškis grįžo.“
Ieškau tarp represuotųjų žmogaus pavarde Bliūdžius, kilusio iš Klaipėdos rajono, suimto ar ištremto ir vėliau grįžusio.
https://www.lietuviaisibire.lt/lt/represuotieji
Sąrašuose randu vienintelį žmogų – Stasį Bliūdžių. Jis kiek jaunesnis už mano močiutę, bet meilei amžius ne kliūtis.
Toliau ieškau KGB archyvuose.
Byla Nr. 14353 :
Stasys Bliūdžius, Antano, gimęs 1927 m. Šiuraičių kaime, Švėkšnos apskrityje, Šilutės rajone.
Gyveno Bružuose, Veiviržėnų apskrityje. Suimtas 1948 m. lapkričio 26 d. Byla baigta 1949 m. sausio 28 d. Kaltinamas tuo, kad 1948 m. lankė Šiūraičių partizanus, juos fotografavo, saugojo lietuviškas patriotines dainas, palaikė ryšius su Veiviržėnų LLA grupe. Įkalintas Kazachijoje.
Represija nutraukta 1955 m. vasario 19 d. Grįžo į Lietuvą.
Skambinu savo tėčiui. Jaudinuosi.
- Radau senelį. Fotografas! Įkalintas už partizanų 4 fotografijas. Suimtas 1948 m. lapkritį, kai močiutė laukėsi, o byla baigta ir įkalintas Kazachijoje tau dar negimus..
Ieškau tarp represuotųjų žmogaus pavarde Bliūdžius, kilusio iš Klaipėdos rajono, suimto ar ištremto ir vėliau grįžusio.
https://www.lietuviaisibire.lt/lt/represuotieji
Sąrašuose randu vienintelį žmogų – Stasį Bliūdžių. Jis kiek jaunesnis už mano močiutę, bet meilei amžius ne kliūtis.
Toliau ieškau KGB archyvuose.
Byla Nr. 14353 :
Stasys Bliūdžius, Antano, gimęs 1927 m. Šiuraičių kaime, Švėkšnos apskrityje, Šilutės rajone.
Gyveno Bružuose, Veiviržėnų apskrityje. Suimtas 1948 m. lapkričio 26 d. Byla baigta 1949 m. sausio 28 d. Kaltinamas tuo, kad 1948 m. lankė Šiūraičių partizanus, juos fotografavo, saugojo lietuviškas patriotines dainas, palaikė ryšius su Veiviržėnų LLA grupe. Įkalintas Kazachijoje.
Represija nutraukta 1955 m. vasario 19 d. Grįžo į Lietuvą.
Skambinu savo tėčiui. Jaudinuosi.
- Radau senelį. Fotografas! Įkalintas už partizanų 4 fotografijas. Suimtas 1948 m. lapkritį, kai močiutė laukėsi, o byla baigta ir įkalintas Kazachijoje tau dar negimus..
VIII. ŽIOGAI
Lietuvoje archyvuose saugomi dokumentai apie svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius viešai prieinami tik praėjus tam tikram laikui: gimimo įrašai - po 100 metų, santuokos - po 70 metų, o mirties - po 30 metų.
Todėl, norint archyvuose sužinoti, ar partizanų fotografas buvo sukūręs šeimą ir turėjo vaikų, reikėtų peržiūrėti visas to krašto santuokų knygas. Tačiau apie jo vaikus sužinoti galima tik tada, kai nuo jų gimimo yra praėję 100 metų.
Sukūriau įrašą „Facebook“ ir su nuoroda išsiunčiau gal 200 žmonių, kurių pavardės Bliūdžius, Bliūdžiūtė ar Bliūdienė. Ir radau! Žmonių, galėjusių būti ieškomo žmogaus palikuonimis. Po kelių pokalbių apsikeitėme fotografijomis ir sutarėme, kad nesame panašūs... Dar keli žinomi faktai - apie ūgį, turėtus du arklius ir gyvenamąją vietą - taip pat nesutapo.
Neradusi senelio tarp politinių kalinių, pradėjau ieškoti tarp tremtinių. Juk „Taviškis grįžo“ - tai iš kur? Iš kalėjimo, Sibiro... o gal iš emigracijos?
Tikrinu tremtinių sąrašus:
https://eais.archyvai.lt/repo-ext
Randų sąrašuose Adomą Bliūdžių ir jo žmoną Oną bei jų sūnus - Petrą ir Stasį iš Žiogų kaimo. Sūnūs amžiumi gerokai vyresni už mano močiutę, bet meilė amžiaus nepaiso.
Ieškau, kur yra Žiogų kaimas.
O, dievai - jis vos už 3 kilometrų nuo močiutės kaimo!
Pirmiausia atlieku paiešką „MyHeritage“:
https://www.myheritage.lt/
Randu kelis giminės medžius, kuriuose kaip giminaičiai įrašyti broliai Petras ir Stasys, tačiau jų medžiuose daugiau palikuonių nerandu.
„MyHeritage“ atrandu dar vieną Bliūdžių. Joną! Pagal gimimo ir mirties metus jis negalėjo susitikti su mano močiute, tačiau giminės medyje randu nurodytus jo palikuonis - Barborą ir Petrą.
Ieškau informacijos apie Joną Bliūdžių ir !
https://www.silutesknygininkai.lt/jonas-bliudzius/
“Jonas Bliūdžius gimė 1861 m. Žiogų kaime. Ūkininkas, turėjo 32 dešimtines (apie 35 ha) žemės. Buvo garsus kontrabandininkas ir knygnešys. Apie jo žygius per sieną sklido tiesiog legendos, o už jo suėmimą su įkalčiais buvusi skirta 1 000 rublių premija. J. Bliūdžius gerai žinojo ir Tilžę, ir Žemaitijos kelius, kelelius. Artimai bendravo su daktaru Juozu Rugiu, kuris buvojo dukrelės krikštatėvis ir kurio paprašytas jis kartu su kontrabanda ėmė gabenti ir uždraustas knygas. “
Ir!
Švėkšnoje 2003 m. lpastatytas medinis paminklas šio krašto knygnešiams atminti, kurio autorius yra Vytautas Bliūdžius!
Galbūt skulptorius yra knygnešio Jono Bliūdžiaus palikuonis? Įtampa auga. Randų socialiniuose tinkluose skulptorių. Skambinu...
Šilčiau, šilčiau... Šalta, šalta labai šalta… Prisimenate tą žaidimą? Jie tik bendrapavardžiai…
Klausiu, ar žino ką nors apie knygnešio palikuonis. Lyg Žioguose dar gyvena Bliūdžių, bet jų nepažįsta.
Važiuoju į Žiogus...
Tęsinys - netrukus.
Todėl, norint archyvuose sužinoti, ar partizanų fotografas buvo sukūręs šeimą ir turėjo vaikų, reikėtų peržiūrėti visas to krašto santuokų knygas. Tačiau apie jo vaikus sužinoti galima tik tada, kai nuo jų gimimo yra praėję 100 metų.
Sukūriau įrašą „Facebook“ ir su nuoroda išsiunčiau gal 200 žmonių, kurių pavardės Bliūdžius, Bliūdžiūtė ar Bliūdienė. Ir radau! Žmonių, galėjusių būti ieškomo žmogaus palikuonimis. Po kelių pokalbių apsikeitėme fotografijomis ir sutarėme, kad nesame panašūs... Dar keli žinomi faktai - apie ūgį, turėtus du arklius ir gyvenamąją vietą - taip pat nesutapo.
Neradusi senelio tarp politinių kalinių, pradėjau ieškoti tarp tremtinių. Juk „Taviškis grįžo“ - tai iš kur? Iš kalėjimo, Sibiro... o gal iš emigracijos?
Tikrinu tremtinių sąrašus:
https://eais.archyvai.lt/repo-ext
Randų sąrašuose Adomą Bliūdžių ir jo žmoną Oną bei jų sūnus - Petrą ir Stasį iš Žiogų kaimo. Sūnūs amžiumi gerokai vyresni už mano močiutę, bet meilė amžiaus nepaiso.
Ieškau, kur yra Žiogų kaimas.
O, dievai - jis vos už 3 kilometrų nuo močiutės kaimo!
Pirmiausia atlieku paiešką „MyHeritage“:
https://www.myheritage.lt/
Randu kelis giminės medžius, kuriuose kaip giminaičiai įrašyti broliai Petras ir Stasys, tačiau jų medžiuose daugiau palikuonių nerandu.
„MyHeritage“ atrandu dar vieną Bliūdžių. Joną! Pagal gimimo ir mirties metus jis negalėjo susitikti su mano močiute, tačiau giminės medyje randu nurodytus jo palikuonis - Barborą ir Petrą.
Ieškau informacijos apie Joną Bliūdžių ir !
https://www.silutesknygininkai.lt/jonas-bliudzius/
“Jonas Bliūdžius gimė 1861 m. Žiogų kaime. Ūkininkas, turėjo 32 dešimtines (apie 35 ha) žemės. Buvo garsus kontrabandininkas ir knygnešys. Apie jo žygius per sieną sklido tiesiog legendos, o už jo suėmimą su įkalčiais buvusi skirta 1 000 rublių premija. J. Bliūdžius gerai žinojo ir Tilžę, ir Žemaitijos kelius, kelelius. Artimai bendravo su daktaru Juozu Rugiu, kuris buvojo dukrelės krikštatėvis ir kurio paprašytas jis kartu su kontrabanda ėmė gabenti ir uždraustas knygas. “
Ir!
Švėkšnoje 2003 m. lpastatytas medinis paminklas šio krašto knygnešiams atminti, kurio autorius yra Vytautas Bliūdžius!
Galbūt skulptorius yra knygnešio Jono Bliūdžiaus palikuonis? Įtampa auga. Randų socialiniuose tinkluose skulptorių. Skambinu...
Šilčiau, šilčiau... Šalta, šalta labai šalta… Prisimenate tą žaidimą? Jie tik bendrapavardžiai…
Klausiu, ar žino ką nors apie knygnešio palikuonis. Lyg Žioguose dar gyvena Bliūdžių, bet jų nepažįsta.
Važiuoju į Žiogus...
Tęsinys - netrukus.
