Lietuvos Buities Raudonoji Knyga (LBRK), tai Linos Fisheye laiko slinkties meninis tyrimas, atliekamas dokumentuojant ir analizuojant kasdieniškos buities kultūros nykstančius aspektus.
Kiekviena karta kultūros paveldą kvestionuoja ir dekonstruoja, jį papildydama naujais atradimais, idėjomis, siekiais. Šie pokyčiai atsispindi ir žmonių kasdienybėje, jų buityje. Įprastus buities daiktus ir tradicijas ištumia vis naujesni, progresyvesni, madingesni. Juos imame vadinti “pasenusiais”, nors jų funkcinės savybės dar yra geros.
Vienam laikmečiui keičiantis su kitu susidaro laiko klostės, kuriose galime stebėti kaip dabartis uzurpuoja ir ima dominuoti. Šio projekto tikslas - dokumentuoti „pasenusius“ kasdienybės daiktus ir įpročius artimiausioje, intymiausioje žmogaus aplinkoje - butuose, namuose, namų ūkio aplinkoje (garažai, sodo nameliai). Čia geriausiai fiksuojasi laiko klostės, nes namus sunku atnaujinti, skirtingai nei viešąjį ar verslo sektorius.
Pasirenkama laiko slinktis - Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis - kai „raudonasis“ (tarybinis/sovietinis) laikas tapo uoliai dekonstruojamas ir trinamas iš kasdienybės kultūros. Visi „naujo“, „geresnio laiko“ ir laisvės ženklai buvo geidžiami ir integruojami be ypatingos pastangos. Daiktams ir paslaugoms nereikėjo reklamos ir marketingo – visa, kas nauja, buvo geidžiama ir nekvestionuojama. Stropiai buvo rekonstruojami gyvenamieji būstai, kiemai, keičiami automobiliai, pomėgiai ir tradicijos. Pasirenkamas laikotarpis dėl pačios autorės gyvos atminties. Siekiama surinkti likusius „raudonojo“ laikotarpio ženklus ir juos sudokumentuoti, tirti kokios jų savybės ir vertybės padėjo jiems išlikti iki dabarties.
Projekto pavadinimas - „Lietuvių buities raudonoji knyga“ žymi ne tik tiriamą „raudoną“ laiko periodą, bet nurodo į pačios „Lietuvos Raudonosios knygos“ atsiradimo priežastis ir tiklus - dokumentuoti ir sistematizuoti retus ir nykstančius augalus ir gyvūnus. Tų pačių tiklų siekia ir šis projektas - dokumentuoti retus ir nykstančius buities objektus, įpročius, namų interjerus.
Projektas vykdomas dalinai finansuojant Lietuvos Kultūros Tarybai.
Kiekviena karta kultūros paveldą kvestionuoja ir dekonstruoja, jį papildydama naujais atradimais, idėjomis, siekiais. Šie pokyčiai atsispindi ir žmonių kasdienybėje, jų buityje. Įprastus buities daiktus ir tradicijas ištumia vis naujesni, progresyvesni, madingesni. Juos imame vadinti “pasenusiais”, nors jų funkcinės savybės dar yra geros.
Vienam laikmečiui keičiantis su kitu susidaro laiko klostės, kuriose galime stebėti kaip dabartis uzurpuoja ir ima dominuoti. Šio projekto tikslas - dokumentuoti „pasenusius“ kasdienybės daiktus ir įpročius artimiausioje, intymiausioje žmogaus aplinkoje - butuose, namuose, namų ūkio aplinkoje (garažai, sodo nameliai). Čia geriausiai fiksuojasi laiko klostės, nes namus sunku atnaujinti, skirtingai nei viešąjį ar verslo sektorius.
Pasirenkama laiko slinktis - Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis - kai „raudonasis“ (tarybinis/sovietinis) laikas tapo uoliai dekonstruojamas ir trinamas iš kasdienybės kultūros. Visi „naujo“, „geresnio laiko“ ir laisvės ženklai buvo geidžiami ir integruojami be ypatingos pastangos. Daiktams ir paslaugoms nereikėjo reklamos ir marketingo – visa, kas nauja, buvo geidžiama ir nekvestionuojama. Stropiai buvo rekonstruojami gyvenamieji būstai, kiemai, keičiami automobiliai, pomėgiai ir tradicijos. Pasirenkamas laikotarpis dėl pačios autorės gyvos atminties. Siekiama surinkti likusius „raudonojo“ laikotarpio ženklus ir juos sudokumentuoti, tirti kokios jų savybės ir vertybės padėjo jiems išlikti iki dabarties.
Projekto pavadinimas - „Lietuvių buities raudonoji knyga“ žymi ne tik tiriamą „raudoną“ laiko periodą, bet nurodo į pačios „Lietuvos Raudonosios knygos“ atsiradimo priežastis ir tiklus - dokumentuoti ir sistematizuoti retus ir nykstančius augalus ir gyvūnus. Tų pačių tiklų siekia ir šis projektas - dokumentuoti retus ir nykstančius buities objektus, įpročius, namų interjerus.
Projektas vykdomas dalinai finansuojant Lietuvos Kultūros Tarybai.
